Senas, mokyklinis Salamiesčio prisiminimas apie vakarą namuose, ruošiant pamokas ir pranešant žinią mamai

Tai nutiko, kai aš mokiausi Salamiesčio pagrindinėje mokykloje. Tuo metu jau buvo ką tik vos prasidėjęs pats paskutinis kalendorinis metų mėnuo – gruodis, nors ta tikroji žiema lauke už lango jau visu mėnesiu anksčiau aplink karaliavo, o aš pats Salamiesčio mokykloje ir toliau vis dar krimtau savuosius penktos klasės mokslus. Žodžiu, tik vos prasidėjus šitam gruodžio mėnesiui, iškart jau klasėje ėmė sklisti kalbos apie tai, ką ir kaip reikės mums, penktokams, prieš visą mokyklą viešai vaidinti per artėjančią kalėdinę „Eglutės“ šventę. Kai vyko etikos pamokoje viso šio svarbaus dalyko aptarimas klasėje, aš to ir arti gyvai nemačiau ir negirdėjau, nes tuo pat metu sėdėjau su keliais klasiokais kitame kabinete, per vykusią tikybos pamoką. Bet vis tiek jau sekančios pamokos metu, kai visi klasiokai vėl buvo susirinkę draugėn, ir mane pasiekė ta svarbi žinia, ką mūsų klasei auklėtoja Aldona nurodė šiemet vaidinti per Kalėdų išvakares – spektaklį „Grybų karas“. Man ten teko Kelmučio rolė. Kai tądien po pamokų grįžau namo, mano mamos tada namie nebuvo – ji su rajoniniu autobusu buvo išvykusi tiesiai į Kupiškį. Kai vakare ji vėl sugrįžo su kitu autobusu namo, tuomet buvo jau visai sutemęs vakaras. Gruodį dienos yra labai trumpos. Tada aš kambaryje kaip tik prie stalo sėdėjau ir ruošiau savo tos dienos namų darbus, ir ta proga grįžusiai namo mamai pranešiau šią svarbią man naujieną, ką turėsiu neužilgo mokykloje vaidinti per artėjančią būsimą „Eglutės“ šventę... 1995 m. gruodis