Raudonoji gėlelė
„Štai raudonoji gėlelė, už kurią nėra gražesnės margajame pasaulyje, kurios mane prašė jauniausioji, mylimiausioji dukrelė”.Ir taręs tokius žodžius, jis prieina ir nusiskina skaistraudonę gėlelę. Tą pačią valandėlę be jokio debesio blyksteli žaibas ir sugriaudi perkūnas, žemė susiūbuoja po kojomis ir išdygsta lyg iš po žemių priešais pirklį tartum žvėris, tartum žmogus — šiaip sau kažkokia pabaisa, siaubi ir gauruota, ir ji sukaukia atšiauriu balsu: — Ką tu padarei? Kaip tu išdrįsai nuskinti mano sode mano uždraustąją mylimąją gėlelę? Aš saugojau ją labiau už savo akies vyzdį ir kasdien guodžiausi žvelgdamas į ją, o tu išplėšei man visą mano gyvenimo paguodą bei džiaugsmą. Aš esu rūmų ir sodo šeimininkas, aš priėmiau tave kaip brangų ir kviestinį svetį, pavalgydinau, pagirdžiau ir užmigdžiau, o tu mat kaip atsimokėjai už mano gera? Tai žinok gi karčiąją savo dalią: tu numirsi per savo kaltę belaike mirtimi... ...Garbingasis pirklys pasikvietė jauniausią dukterį ir ėmė jai viską pasa