Dėmė tai dar vienas žodis dailės kalboje. Dėmė išsiskleidžia dvimatėje erdvėje. Dažniausiai ją sutiksime tapyboje, grafikoje. Ji gerai pabrėžia siluetą, išryškina spalvų kontrastus. Dėmės lemia kompozicijos pusiausvyrą.

Dėmė gali sudaryti pozityvų arba negatyvų daikto siluetą. Kompozicijoje yra svarbu ne tik tai kas yra viduje objekto kontūro, bet ir tai kas yra jo išorėje. Išorėje esanti erdvė vadinama „negatyvia erdve“. Norint sukurti gerą kompoziciją negatyvi erdvė taip pat turi būti dinamiška ir įdomių formų, kaip ir pozityvi erdvė esanti viduje objekto kontūro.
 

Dėmė gali būti griežta ir laisva, turėti kietus arba minkštus (aptirpusius) kontūrus, o pagal tono sodrumą gali būti silpna ir stipri, taip pat lygi ir tapybiška, vienspalvė ir daugiaspalvė (marga), vientisa ir išblaškyta. Dėmės kokybei įtakos turi fonas. Visos šios ypatybės padeda sukurti įdomias, efektingas kompozicijas, be to, kūrybinės galimybės labai išsiplečia, dėmes jungiant su taškais ir linijomis.

Dėmė arba jų kombinacijos turi stiprų emocinį poveikį, kuris gali būti tiek teigiamas, tiek neigiamas: optimistinis, džiuginantis arba pesimistinis, tragiškas bei erzinantis.

Pažiūrėkime kaip dėmėmis žaidžia prancūzų dailininkas Touluse Lautrec