Taigi kaip tą meną suprasti?

Menas nėra kažkas labai sudėtingo, kaip gali pasirodyti pradžioje. Tai tiesiog kalba. Kai mokomės užsienio kalbų, pirmiausia išmokstame žodžius, vėliau juos pradedame jungti į sakinius mokydamiesi tam tikrų taisyklių ir kurį laiką praktikuodami tą kalbą, pradedame skaityti ir kalbėti ja vis geriau ir geriau. Su menu viskas taip pat. Tik čia žodžiai nebūtinai išsakomi balsu ar užrašomi popieriuje.

Pirmiausia išskirkime kas gi tas menas apskritai yra. Tai nėra vien tik dailė. Menas - tai medis plačiašakis. Tai ir muzika (garso menas), fotografija (vaizdo menas), kinas (vaizdo ir garso menas), literatūra (žodžio menas), architektūra (statybos menas), dailė (plastikos menas), teatras (vaidybos menas), šokis (judesio menas), šiuolaikinio meno formos (fluxus, videomenas, multimedia ir kt.).

O dabar įsivaizduokite, jog turite kažkokią idėją, pvz. ilgesys. Kaip ją išreikštumėte visomis meno formomis? Kokia muzika tiktų išreikšti ilgesį, o kaip apie tai kalbėtų fotografijos, ar eilėraščiai, kaip sušokti ilgesį, kaip suvaidinti, ką nupiešti?

Kurdami menininkai sau kelia nemažus uždavinius. Atsiradus fotografijai tapyboje jie nebesiekia perteikti objekto, kad jis būtų labai panašus į regimą. Juk daug paprasčiau nufotografuoti. Dabar jiems tapo įdomiau išreikšti tai, kas nėra matoma. Na žodis dabar juokingai skamba, nes modernus menas pasaulyje gyvuoja jau šimtą metų. Taigi ko mes nematome? Žmogaus vidinio pasaulio plika akim nepamatysi, visuomenės, pasaulio dėsnių... Tai galima tik suvokti.

XIX a. Pabaigoje – XX a. Pradžioje intensyviai plėtojosi psichologijos mokslas. Jo laimėjimai pradedami taikyti ir menui suvokti. Įsivyrauja kelios kryptys:

• Atmetamas gamtos mėgdžiojimas, dėmesys skiriamas kūrėjo fantazijai
• Svarbiau tampa ne kas pavaizduota, o kaip
• Meno pagrindas tampa intuicija. Menininkas unikali nuo pasaulio atitrūkusi asmenybė, matanti tai ko neįžvelgia paprastas žmogus.
• Zigmundo Froido atrasta psichoanalitinė kryptis. Žmogaus gyvenimą, veiklą ir kūrybą lemia pasąmonė, joje stipriausias ir įtakingiausias – seksualinis instinktas. Menininkas – išorinę tikrovę atmetanti asmenybė; jis ignoruoja visuomenę ir tenkina egoistinius poreikius fantazijos pasaulyje.
• Jungas – meninė kūryba yra amžinas psichikos dėsnis susijęs su pilnatvės troškimu ir noru valdyti pasąmonę.
• Menas – viena iš priemonių, padedančių žmonijai išsivaduoti iš egoistinių „aš“ pančių. Jis labai artimas religijai, nes tai irgi būdas suartėti su būtimi. Menas – bėgimo nuo realybės į fantaziją forma.

Taigi kaip kuria menininkai? Tarkime tapytojas. Jis pasirenka kokią nors abstrakčią temą, na mūsų paminėtą ilgesį. Ir pirmiausia pradeda galvoti, kokiomis priemonėmis tą ilgesį išreikšti. Tapytojas turi drobę ir dažus. Ką jis galėtų padaryti? Na nutapyti ant akmenėlio sėdinčią mergaitę ir žiūrinčią į jūrą. Arba seną močiutę žvelgiančią pro medinę tvorą į vieškelį. Tai jau būtų neblogai. Bet yra dar vienas dalykas, kurio siekia dailininkas. Būti originaliu, nemąstyti taip kaip visi, pažvelgti ir pamatyti visa kažkaip kitaip. Mano paminėti pavyzdžiai su mergaite ir močiute artimi visiems, taip sugalvotų kiekvienas, jeigu gautų panašią užduotį. Taigi pažiūrėkime į ilgesį kažkaip kitaip. Galbūt jis pavaizduotų vien tik akis, juk akys daug ką pasako kai ilgisi, gal tik ranką, nes mergaitė, kuri laukia savo bernelio dažnai vaikščiodavo susikibusi. Kas dar yra ilgesys, paklaus savęs menininkas, ko galima dar ilgėtis? Kokia nuotaika? Gal tai ir nerimas, ir baimė, gal ilgimasi ne žmogaus, o kažkokios būsenos? Juk kasdieniam gyvenime mes dažnai kovojam, su savim, aplinkiniais, visuomene, pasaulio neteisybe... Gal dailininkas ilgisi ramybės? Tad gal pavaizduoti tai ko ilgiesi? Net nebūtinai tai turi būti kažkas konkretaus. Kaip ilgesį išreikštų spalvos? Kaip linijos? Kaip dėmės?

Taip besėdėdami ir besirausdami savo prote dailininkai dažnai išeina už jo ribų. Išeiti iš proto galime tai suprasti dvejopai, pirmas blogesnis variantas, kai žmogus išprotėja, antras atranda kažką dar neapčiuopto savo prote ir patiria euforinę būseną, tarkim nirvaną. Štai kodėl menininkai dažnai atrodo keisti. Jie juk žuvys neplaukiančios su visa srove, o plaukiantys kita kryptimi, gal net prieš srovę.

Palavinti fantaziją ir pamąstyti taip kaip mąsto jie, naudinga kiekvienam žmogui, nes kūrybingumas naudingas kiekvienoje situacijoje. Kaip kūrybiškai išspręsti vieną ar kitą uždavinį? Kūrybiškumas įneša į gyvenimą naujų vėjų, gaivumo, išjudina tai kas seniai pabodę ir nusistovėję.

Laukiu jūsų papildymų ir pamąstymų :)