Atėjus šventėms, visi vieni kitiems linkime sveikatos, pinigų, laimės... Laimė... Dažnai pagalvoju-mes ją susikuriam ar tai tiesiog atsitiktinių įvykių pasekmė? O gal už gerus/blogus darbus kaip atlygį siunčia iš aukščiau? Ko reikia, kad būtum laimingas? Ir kiek ilgai išlieka tas Laimės pojūtis, kai pasijuntame laimingais? Aš vis atsimenu vieną iliustraciją iš mokyklinio etikos vadovėlio. Joje pavaizduotas Optimistas ir Pesimistas. Ir krepšys iki pusės pripildytas obuoliais. Pesimistas graudžia veido išraiška laiko pustuštį krepšį ir sako "Liko tik pusė krepšelio obuolių..." O Optimistas su plačia šypsena džiaugiasi "Liko net pusė krepšelio obuolių !". Gal pasirodys juokinga, bet kai mane apima nevilties jausmas, tada pagalvoju apie šią primityvoką vadovėlio iliustraciją. Ji man kužda, kad tavo Laimė-tai tik tavo Požiūris. Tai tavo mintys apie supančius reiškinius, požiūris į tavo ar kitų problemas. Kažkada aršiai su savo tėčiu diskutavome apie pinigus. Jis idealistas, bet argumentuotai bandė sumenkinti pinigų reikšmę žmogaus gyvenime. Aš, "apsišvietus" apie Maslou 5 poreikių lygmenų piramidę, bandžiau įtikinti, kad tik tuomet, kai žmogus patenkins savo fiziologinius ir saugumo poreikius, tada jau galima kalbėti ir apie kitus, "aukštesnio" lygmens poreikius. Tada tėtis paklausė, "o kur ta riba, kada jau tie "žemesnieji" poreikiai patenkinti. Koks kiekis pinigų žmogui leidžia jaustis saugiam? Kada žmogus pajaučia tą sotumo jausmą pinigams, daiktams, patogiai buičiai, prabangai?" Nesugebėjau atsakyti, nes supratau, kad tas "sotumo" jausmas kiekvienam skirtingas. Dalis žmonių visą gyvenimą lieka įstrigę fiziologinių poreikių tenkinimo lygmenyje-net jei alkio jausmas malšinamas ikrais, šampanu ir brangiomis moterimis. Kitam užtenka pigiausių dešrelių, 12 kvadratinių metrų nuomojamo bendrabučio kambario, minimalios algos tam, kad patenkintų kūrybos poreikį... Tada tėtis pasakė paprastą frazę - "Žmogus nebus laimingas, jei jis laiku nepajus "sotumo" jausmo..." Ir jis teisus. Juk mūsų suvokimas, kad "jau gana", kad "man užtenka tiek", kad "yra svarbesnių dalykų" - tai ir yra mūsų Požiūris! Juk kaip dažnai mes savo prioritetus pakeičiam po sukrečiančių įvykių- tuomet viskas tarsi išsigrynina ir gyvenimas primena, kas vis tik yra svarbiausia...

Užvakar su tėčiu buvom klinikose. Jam jau tokia vėžio stadija, kad net chemoterapijos nedaro-nėra prasmės. Registratūroje jis parodė degančią žvakutę šalia mirusios darbuotojos nuotraukos. Ta moteris gyveno mūsų name. Visi ją pažinojom. Neturėjo nė 50 metų. Tėtis palingavo galvą ir ištarė "belaukiant rytinio troleibuso į darbą susmuko ir žmogaus nėra..." Tą akimirką abudu supratome, kad esame palaiminti, nes mums davė Laiko. Davė Laiko atsisveikinti, davė Laiko padaryti darbus, kurių nepadarėm, pasakyti tai, ko dar nepasakėm. Mums davė tiek daug Laiko!

Linkiu, kad ateinantys metai visiems būtų "sotūs", kupini optimizmo ir gero Laiko.
Laimingų Naujųjų Metų!