Vis mąstau, kaip pavadinti šitą mano užsiėmimą-"žaidimas stiklo karoliukais"? Na, sakyčiau kaip žaidimas, tai brangiai kainuoja ir šiaip, labai jau nerimtai skamba... Visada įsižeidžiu, kai vyras paprašo "susirinkti savo žaisliukus" nuo stalo...

Menas? Kai kurie žmonės, sužinoję apie šitą mano pomėgį ir pamatę darbus, pasako "na tu ir menininkė". Bet dažniausiai taip sako tie, kuriems ir Petras su Liveta yra menininkai... Mano suvokimas apie meną yra šiek tiek kitoks. Na koks gi čia menas, kai turi "gatavą" bumbuliuką kabliuką ir smeigtuką. Tereikia viską sujungti, kad kabaliotų. Na, jeigu tas procesas menas-tai tada visi žvejai menininkai...

Menas, kai iš nieko sukuri kažką ypatingo. Turi idėją, imi kokias tai grynas materijas ir jas jungi, suteiki joms formą, turinį ir visi, pamatę rezultatą aikčioja. Bet tuomet ir mano bobulė savo laiku buvo didi menininkė. Dar sovietiniais laikais iš tolimiausių Lietuvos kampelių pas ją važiuodavo užsakinėti meno kūrinių -"Grybų šeimynų", "Gulbių", "Karvojų", "Avinėlių", "Voveruškų", "Grybukų", "Braškių" ir t.t. Ji iš pačių paprasčiausių produktų ir maistinių dažų sugebėdavo tokius šedevrus iškepti-nulipdyti, kad vestuvininkai amo netekdavo. Sviestinio kremo torto "Avinėlio" pjaustymas vaikams sukeldavo isterijas, nes jau labai gaila būdavo, gulbes susidžiovindavo ir bandydavo sekcijose prie deficitinio krištolo patalpinti, o karvojų studijuodavo kaip "Google Earth" žemėlapius - vis ką nors naujo ten pamatydavo....

Sako, menininkas negali nekurti. Aš galiu nekurti. Nekuriu, kol nepagaminti šeimynai pietūs, kol vaikai nemiega, kol vyras švelniai įkaušęs nuo "Kalnapilio" ir krepšinio varžybų transliacijos bei atgavęs kalbos dovaną bando užmegzti įdomų pokalbį su neįdomia žmona. Nekuriu, kol neišgeriu savo kavos normos, kol nesutvarkyta darbo vieta ir nepatikrintas el.paštas.

Na, gal tuomet tai ir reiktų pavadinti "kūryba"? "Pragooglinu", kas tai yra kūryba. "Meninė kūryba - tai nuolatinis savęs tobulinimas"... Na taip, O-lia-lia pupytės save patobulino net vienu dydžiu. Na, jei siekti tobulybės, galima ir daugiau... Skaitau toliau "Kūryba - tai lemtis"... Na ir dramatiškai čia-lyg koks pasmerkimas neišvengiamoms kančioms, su kuriomis turi susitaikyti. Kaip kokia nepagydoma liga... Nesu fatalistė, netikiu, kad viskas žmogaus gyvenime iš aukščiau nulemta...

Tačiau keletas mano pažįstamų, kurie tikrai "čiupinėja" meną, arba bent tai imituoja, švelniai šypsosi žiūrėdami į mano "karoliukus" ir tokių žodžių, kaip "menas" ir "kūryba" nevartoja. Ir apie lemtį nekalba. Kai padaugina-meiliai ir ironiškai ištaria - "darbščiųjų rankų būrelis". Ir visai neįsižeidžiu. Juk kalba menininkai, o aš paprasta nuo vyno ir dėmesio įraudus namų šeimininkė...Bet kai kitą dieną tai pasako mano vyras - supykstu, nes tai pasakė ironiškai ir nemeiliai...

Dažnai pagalvoju, kad tai žalingas įprotis. Priklausomybė. Bet kažkokių fiziologinių pokyčių ar sveikatos žalojimo požymių nėra. Na, nebent žala šeimos biudžetui. Bet ir čia jau išmokau subalansuoti pajamas ir išlaidas-neišleidžiu daugiau, negu kad uždirbu.

Draugams dažnai aiškinu, kad tai mano psichinės sveikatos terapija-kurdama papuošalus atsiriboju nuo nemalonių buities rūpesčių, svetimų problemų ir susikuriu saugų savąjį-"karoliukų" pasaulį, kuriame radijo imtuvas transliuoja mano miegančios šeimynos šnopavimą, knarkimą, tylų verksmą per miegus. ..Tačiau ryte mano žvilgsnyje nematyti nė žymės tos stebuklingos terapijos poveikio-mano amžiaus moterims miego trūkumas jau palieka ryškų pėdsaką ne tik žvilgsnyje, bet ir veido spalvoje...

Tai vis mąstau, kaip, po paraliais, teisingai pavadinti visą šitą reikalą?!