Šią savaitę mane apėmė toks keistas jausmas... Lyg būčiau marsietė... Pirmas toks dilgtelėjimas buvo kai apsireiškė penkiolika metų nemtayta giminietė, sukorus tūkstančius kilometrų, tam, kad aplankytų savo giminiečius.Trims savaitėms. Su maža kuprinyte ant pečių, vasariniais drabužėliais ir tuščia sąskaita. Kadangi lietuviai darbšti tauta-tai visi lyg tyčia tuo metu intensyviai įniko į darbus... Tik aš viena, kaip marsietė dykaduoniauju dirbančiųjų sąskaita su dviem savo benkarčiukais...

Na tiek to ...Prisipilu pilnąbaką iš mokesčių mokėtojų kišenės, susikraunu savo "roplį", "kukulį", giminietę ir dumiu aprodyti Lietuvos grožybes bei mielus, giminietės išsilgusius giminiečius... Ir vėl tik dilgt... Na, džiaugiasi visi ta mano nematyta giminiete, o manęs su prielipomis kaip ir  nepastebi... Atidžiau pradėjau stebėti savo "roplį" ir "kukulį"-gal ir jie jau žaliuoti pradėjo... Pastebėjo mane, kai fotoaparatą išsitraukiau-pasipiktino-na kam gi čia fotografuoti... Na tikrai, kam... Juk reikia ypatingesnės progos sulaukti, pavyzdžiui laidotuvių...

Keliamės keltu per Kuršių marias - išraunu iš kėdučių savo atžalas, o giminietę iškrapštau nuo šildomos sėdynės-juk bus smagu-pamėtysim Lietuvos  žuvėdroms batono... Aš mėtau-žuvėdros klykia, pešasi, vaikai krykštauja, giminietė mėlynuoja.. Ir vėl-dilgt... žvilgsniai  iš aplijusių automobilių langų byloja-žali žmogeliukai laksto po kelto denį ir mėto pinigus į orą...

Dumiu autostrada iš Klaipėdos į Kauną - bandau šitą atsumą įveikti rekordiškai trumpai-kol miega vaikai. Nepavyksta...Geriausias vaistas nuo rėkimo-kukurūzai, actimelis ir glaistyti sūreliai. Deja, jų atsargos baigiasi... Klyksmas atmiežtas vaikišku inkštimu... telefono skambutis... Pasipiktinęs vietinės giminietės balsas burnoja, kad keliu "puotą maro metu", gastroliuoju, nors mano tėvai rimti ligoniai ir jiems reikia pagalbos. Bandau aiškinti, kad turiu dar du brolius ir dvi seseris, bet marsiečio balsas į dangų neina...

Išleidžiu tolimąją giminietę pas tą pačią vietinę giminietę-tegu papuotauja... Grįžusi namo lauke pasitinka kalė, kuri turėtų būti uždaryta namie. Na taip-durys atlapos iki galo, namuose +14... Geroji kaimynė išleido pasilakstyti šuniuką, bet duris uždaryti pamiršo...gal dar nuo vakar vakaro... Atidarau galines mašinos dureles-pažyra kukurūzai, rankenos duobutė pilna actimelio, o šokoladiniu sūrelio glaistu išpaišyta keleivio sėdynė. Visai nesusinervinu-juk aš iš Marso... ten taip įprasta... Sunešioju savo žalius žmogučius  ir paguldau net nenurengus-nuimu tik guminius batus iš kurių pabyra pajūrio smėlis, kriauklyčių duženos ir žuvėdrų plunksnos...

Ryte pažadina telefono skambutis. Neatsakau, dar vienas, paskui kitas. Išjungiu telefonus. Išsiverdu kavos. Namie jau šilta...Mano mažieji žalieji dar sapnuoja žuvėdras. O aš išssipakuoju prieš kelias dienas atkeliavusius tris išsipūtusius vokus pilnus visokių gėrybių-smeigtukų, intarpų, kabošonų, tamsių perlų, perforuotų diskų... Apžiūrinėju, dėlioju, galvoje maloniai dūzgia idėjos, rankos jau siekia "epoksidkės" tūteles...

Gera tame mano Marse...

Negrįšiu į Žemę.