Cituoju gabaliuką teksto iš J. Lauciaus knygos :)

"....

Gal pabandykime...?

Sukūrę žmogų dievai pamatė, kad apsiriko. Jie per vėlai suprato, jog žmogui davė per daug jėgų. Jas atsiimti buvo dievų valioje, bet kur tada paslėpti, kad žmogus nesurastų? Vieni išmintingieji siūlė užversti kalnais. Ne, žmogus gali anksčiau ar vėliau atkasti. Kiti ragino paskandinti jūroje. Tik jie nebuvo tikri, ar kada nors tai neatsi­durs žvejų tinkluose. Treti taikėsi iškelti į dangų, virš debesų. Deja, žmogus, žiūrėdamas į paukščius, kada nors sugalvos, kaip pasidaryti sparnus ir pakilti aukštai virš žemės. Suras ir danguje. Patarimų daugiau nebuvo.

Tuomet ilgai galvojęs vienas išminčius pasiūlė tas žmogui duotas milžino galias paslėpti ten, kur niekas nebandys ieškoti, – paties žmogaus viduje.
Protingo būta patarimo. Per tūkstančius metų žmogus ištyrinėjo giliausią vandenyno dugną, surado ir aukščiau­siuose kalnuose paslėptus gamtos lobius. Jis nuskrido toli nuo Žemės, nusileido Mėnulyje. Bet ir parsivežtos Mė­nulio uolienos tėra tik dulkės, jei jos nepaliestos žmogaus dvasios, minčių, svajonių šilumos.
Raumeningi stipruoliai pavydi drambliui jėgos, bėgikai – gepardui greitumo, aukštaūgiai – žirafai aukščio. Karve­džiai siekia savo galios įrodymų mūšiuose, bet juos laimi tik tie eiliniai, kurie supranta tų karvedžių silpnumą. Burtininkai laimę, sveikatą, jėgą dalina visiems, kurie moka pinigus ir sugeba jais patikėti. Iki pirmo nusivylimo.. 
Išradingai dievai paslėpė žmogui duotą galią. Net ir išgirdęs apie kiekviename žmoguje slypinčias dieviškas jė­gas, tik retas tuo patiki ir... tampa minčių, kūrybos galiūnu.
Kodėl žmogus neieško to, ką gali surasti savyje, kodėl jis nepasinaudoja visomis jam duotomis kūrybiškumo, išradingumo galiomis?
Veikia gamtos logikos dėsnis, draudžiantis kūrėjų minios atsiradimą. Juk dangoraižį projektuoja vienas architek­tas, o stato jį šimtai statybininkų. Lėktuvą konstruoja vienas konstruktorius, o jam talkina šimtai padėjėjų. Kas gi būtų, jei visi taptų architektais, konstruktoriais? Tuomet neliktų vykdytojų, kurių reikia žymiai daugiau. Kas gi ta­da nešios plytas, gamins lėktuvo sparną ar uodegą?
Gal ir teisingas tas gamtos logikos dėsnis, tačiau savo gyvenimo konstruktoriai esame mes patys. Mes projektuojame savo gyvenimo kelius, tiltus, savo gyvenimo rūmus. Vadinasi, kiekvienam dera bandyti surasti tas mūsų viduje paslėptas dieviškas galias, pasinaudoti jomis ir žvelgti iš pačių susiprojektuotų aukščiausių kūrybos dangoraižių į atvirą mums visiems pasaulį, į mūsų gyvenimą.

..."