
Dienoraščio įrašas: 2013-04-16
EISI 16 • 17 • 0
GYVENIMS
Kuoks tas GYVENIMS gal būti je šy meta y tarmiu meta, u pati esu iš žemaitijas. Dideliuoji mona genu dalis y “dūnininka“ , vo iš mamelės paveldiejau „dounininku“ genu, i ta mona ruokunda bus tuki. Nagana tuo, GYVENIMA išvydau i jaunas dynas ledau pri bovusis Mažuosis Lietuvuos pasyni. Vu rast žinuot kor tas y? Aiške ka nažinuot; didele džiaugūs ka tu pačiu i istuorijis pamuokeli pravesu! Tap, ten i paminkls stuov on vyna didžiausi piliakalni Lietuvuo - vadinas Skuomunta (Skomantai), Klaipieds rajuons. Je, legėnda i knyguo y sudieta. Atvažiūkit, pažiūriesat i pamynkla, katram dvi mergelis susikėbusis stuov. Vu kuki vaizda če graži! Lonka visa matuos su upaliu, paukštele čiolb, kuky augala, vu mišks kap kvep...! Tik baise kniuise pūl – tada na GYVENIMS. Juk grieks tumet būtu arbats nepakvysti! Kiaušinyni greta patelnie pračirškinsu i pyrags keps, truopne sakau, naišbruokykit siūluomas ekskūrsijis! I mūsu suodybelie galiesat pasidairyti, ana jau dikčiuom sena, kelės kartas jau nugyvena vu da kyk nugyvens! I muolini sklepa pamatysat, sena klieteli vijuokles apaugusi su atrėmtuom druobynuom, vu kuoki ruožyna išvysat! I tukiu iduomiu žuodžiu išgirsat, katri da nu vuokiči laiku y išliki: špičbuoks – i aš sava vakus tap vadinu, reišk ka y laba pasioti, išdaigininka, šviebele- degtuka, šveicuoris – laikruodis, benkis – sūlalis, kleidi – sukneli. Ukatičiau i daugiau parašyt, nabatmenu, vu paklaust daba truopne naturu kuo (vakars juk, luovuo jau gulu). No gaila ka nen tu kėrčiu sudieti ont žuodžiu, juk skombiau būtu skaityt, je tik bova kas ukatnus iki gala ton padaryt. Pabaiga nuoru pasakyt da, ka myliekem sava GYVENIMA, sava kalba, sava, krašta, sava tarmi, sava artima, didžiūkemies ka esam mes išskirtine, nasisarmatykem ni dideli, ni maži! Juk tep y mylu ause ta mūsu šnekta! No i lauku atvažiūjančiu! Jau noj... na daba! Vasara! Ka GYVENIMS prasidies! (I eili rašykities pačiuo apačiuo...)
Žuodyns kitakalbems:
Aiške – žinoma;
Ana – jinai;
Didele – labai;
Drobynas – kopėčios;
Grieks – nuodėmė;
I – ir;
Y – yra;
Ka – kad;
Kniuisis – uodas;
Kuky- kokie;
Na – ne;
No – na;
Patelnė – keptuvė;
Rast – gal;
Ruokunda – kalba;
Skleps - rūsys;
Truopne - tikrai, rimtai;
Tuki – tokia;
Ukatyti – turėti ūpą;
Vu – o.
Serendipity • 0
Labai gražu
graziniux • 0
Labai graziai parasei, aisku reikejo labai letai skaityti,kad suprasciau pasikvietei, ziurek imsim ir atidumsim i 'dvi mergelis'paziureti
Svajoniupapuosalai • 0
Džiaugovs begala, kas per poikoms minčių i žemaičiu kalbuos. Okata bova skaitytė. Tep i toliau. Žemaičiu kalba atgaiva dūšę
irmuzele • 0
kaip man patinka tarmės-skaityt sunkoka bet klausytis kažkas nerealaus kol ''išmokau'' suprast ką uošvis šneka tai ilgokai teko kraipyt galvą ir vaidint įsižeidusią kai liepdavo eit -ėst
EISI • 0
Parašyta tikra tiesa, tad jeigu būsite tame krašte, prašom nepasididžiuoti ir prasinešti Nors susirenkame į savo gimtinę ilgėlesniam laikui tik vasarą, bet tokia atgaiva... ir kūnui, ir sielai; tikras Rojaus kampelis mums Kad žemaičiai supras nebuvo jokių abejonių, kitiems, kad bus kebloka - nebuvo sunku irgi numanyti Net ir patiems mums žemaičiams skaityti žemaitiškai nesiskaito kaip per sviestą, kadangi nesame pratę tokią kalbą skaityti. Mano vyras, kaip aš juokiuosi, sostinės pilietis, tad jis irgi labai dažnai "karpo ausimis..." (nesupranta) Ačiū už atsiliepimus, "i lauku atvažiūjančiu"!
JuoDa • 0
mano šaknys irgi Žemaitijoj, bet kol perskaičiau dienoraštį, net sušilau pasirodo, kalbėt kur kas lengviau, nei skaityt
EISI • 0
Tikra tiesa, tarmiškai esame įpratę nuo pat mažens kalbėti ir girdėti, bet tarmiškai nerašydavome ir neskaitydavome, todėl net ir patiems žemaičiams ar kt. tarmės atstovams yra sunku greitai tai skaityti, tiesiog neturime tam įgūdžių... Manau net ir kitokių raidžių prireiktų
Ona • 0
Na gražu Bet kadangi aš "kitakalbė", tai pirmą dieną pažiūrėjau ir tariau: Man neįkandama Paskui kiekvieną dieną vis po truputį ... O šiandien jau tris kartus perskaičiau ir viską supratau Vat Nuostabu, EISI, šaunuolė Žemaitijos krašto rašytoja
Kristijona • 0
Anonimas • 0
Labai graziai parasyta
EISI • 0
Ačiū, mergaitės Na, tikra šauonuolė esate, Onute! kai turėsiu daugiau laiko įkelsiu tekstą "išverstą" lietuviškai, galėsite pasitikrinti ar teisingai viską supratote ir tiems, kurie taip ir "neįveikė" visko iki galo...
EISI • 0
Koks tas GYVENIMAS gali būti, jei šie metai yra yra tarmių metai, o pati esu iš žemaitijos. Didžioji dalis manųjų genų yra “dūnininka“, o iš mamos paveldėjau „dounininku“ genų, tai ir manoji kalba bus tokia. Negana to, GYVENIMĄ išvydau ir jaunas dienas leidau šalia buvusio Mažosios Lietuvos pasienio. O gal žinote kur tai yra? Žinoma, kad ne; labai džiaugiuosi, kad tuo pačiu ir istorijos pamokėlę pravesiu! Taip, tenai ir paminklas stovi ant vieno didžiausio Lietuvos piliakalnio – vadinasi Skomantai, Klaipėdos rajonas. O legenda ir knygoje yra aprašyta. Atvažiuokite ir apžiūrėkite paminklą, kuriame dvi mergaitės rankomis susikibusios stovi. O kokie vaizdai čia graži! Visa lanka su upe matosi, paukšteliai čiulba, kokie augalai, o miškas kaip kvepia..! Tik uodai labai puola - tada ne GYVENIMAS. Nuodėmė juk būtų arbatos nepakviesti! Kiaušinienę greitai keptuvėje iškepsiu ir pyragu pavaišinsiu, rimtai kviečiu, neatsisakykite siūlomos ekskursijos! Ir mūsų sodybėlėje galėsite pasižvalgyti,
EISI • 0
o čia vertimas lietuviškai pasitikrinti ar teisingai viską supratote ir tiems, kurie taip ir "neįveikė" visko iki galo...
velunge • 0
laba šaunos pasakuojėms
UP • 0
Šauniai
EISI • 0
Dekui